Interlagos autodromas San Paule, Brazilijos pietryčiuose tradiciškai giriamas prieš lenktynes ir peikiamas po jų. Trasoje galima lenkti, čia yra keletas įdomių tiesiųjų, tačiau po lenktynių pilotai prisimena grublėtą asfaltą ir neįprastą važiavimą prieš laikrodžio rodyklę (kaip Imoloje). Beje ir nusikaltimų šėlsmas čia puikiai žinomas. Po kelių incidentų, kurie nuolat lydėjo Brazilijos GP per pastaruosius metus, rekomenduojama personalui eilinį kartą nebūti arti publikos. Interlagos buvo pastatytas nuosavomis lėšomis ir atidarytas lenktynėms 1940 metais, bet jau po dešimt metų tapo savivaldybės nuosavybe – už visai simbolinę sumą komitetas, švęsdamas miesto šimtmetį, išpirko autodromą iš buvusių savininkų. Tuo metu buvo nuspręsta trasą modernizuoti, tačiau realūs darbai ir nebuvo pradėti. Tik 1972 metais Interlagos sugebėjo surengti Formulės 1 etapą, o 1990 metais Brazilijos Grand Prix vis tik perrašytas San Paului. Trasa reikli variklio galingumui ir priverčia tradiciškai ieškoti kompromiso tarp sukibimo su trasa lėtuose posūkiuose ir greičio pirmame ir trečiame sektoriuose. Paprastai čia varikliai ne taip efektyvūs, kaip kitose trasose – Interlagos yra ant aukštumos (daugiau kaip 750 metrų virš jūros lygio), todėl inžinieriams tenka spręsti lygtį su daugeliu kintamųjų, o ir oras čia tradiciškai nenuspėjamas. Willi Rampfas: „Aerodinamikos sureguliavimui San Paulo trasa gana sudėtinga – pirmame ir trečiame sektoriuje svarbus greitis, o antras sektorius, kuris apjungia daugybę lėtų posūkių, reikalauja maksimalios prispaudžiamosios jėgos. Kaip ir kituose autodromuose, Interlagos reikia rasti optimalų kompromisą. Aerodinaminis bolido efektyvumas kardinaliai veikia rezultatą. Kai kurios trasos dalys ne kartą padengtos nauju asfaltu, tačiau ji kaip ir anksčiau duobėta, todėl būtina atsižvelgti į važiuoklės sureguliavimus. Ne ką lengvesnis padangų pasirinkimas. Šiuo metų laiku oras dažnai keičiasi, nelygus asfaltas didina dilimą, o didelė lietaus tikimybė priverčia komandas operatyviai pasiruošti tokiai trasos būklei.“